Lietuvos dviračių sporto federacija (LDSF), pasaulyje siaučiant koronaviruso pandemijai, trečiadienį surengė antrąjį internetinį seminarą. Jis buvo skirtas elektroninio dviračių sporto aktualijoms. Webinaro svečiai pritaria idėjai dar šiemet virtualioje erdvėje surengti Lietuvos dviračių plento čempionatą ir neabejoja, kad elektroninis dviračių sportas taps dar viena sporto šakos disciplina.
Katažina Sosna, atstovaujanti Italijos kalnų dviračių (MTB) komandai „Torpado – Südtirol“, šiuo metu nėra didelė elektroninio dviračių sporto šalininkė, tačiau mano, kad jis galėtų suburti po visą pasaulį išsibarsčiusius Lietuvos dviratininkus. „Zwift“ programėlę bandžiau septynias dienas. Viskas man buvo nauja. Ši programėlė Italijoje labai išpopuliarėjo, nes dabar šalyje labai griežtos karantino sąlygos – sportininkai negali treniruotis lauke. Man „Zwift“ programėlė nei labai patiko, nei nepatiko. Man užtenka treniruotis ir ant paprastų staklių. Mano nuomone, „Zwift“ patinka tiems, kuriems nuobodu ant staklių vien tik sukti pedalus. Nemanau, kad profesionalūs dviratininkai ten užsilaikys – tai labiau žaidimas mėgėjams. Nors kai ką naudingo gali rasti ir profesionalai, pavyzdžiui, buvusios pasaulio kalnų dviračių kroso čempionės danės Annikos Langvad parengtas treniruotes. Tiesa, „Zwift“ praverčia esant blogam orui – namuose nei lyja, nei šalta, nei vėjas pučia, nei reikia saugotis automobilių, – sakė K. Sosna. – Man labiausiai patinka tai, kad per važiavimus virtualioje erdvėje tarp dviratininkų iš viso pasaulio gali sutikti ir lietuvių – labai smagu matyti savo šalies sportininkus. Jei būtų surengtas Lietuvos elektroninio dviračių sporto čempionatas, galėtų prisijungti ir užsienyje gyvenantys lietuviai.“
K. Sosna neatsisakytų dalyvauti ir pasaulio elektroninio dviračių sporto čempionate. „Būtų smalsu dalyvauti, bet reikėtų gauti daug patarimų, sužinoti įvairių gudrybių. Manau, kad viskas įmanoma. Visai realu, kad pasaulio čempionatai virtualioje erdvėje bus rengiami“, – kalbėjo buvusi plento dviratininkė.
Katažina pataria treniruojantis virtualioje erdvėje neužmiršti vartoti skysčių ir vitaminų, nes labai daug išprakaituojama ir iškvėpuojama. Patyrusi sportininkė taip pat rekomendavo atsižvelgti į savo pajėgumą, stebėti, kaip į krūvį reaguoja organizmas.
„E-sportas sparčiai populiarėja ir jau užima didelę dalį auditorijos, o kai kurie renginiai virtualioje erdvėje sulaukia daugiau peržiūrų nei olimpinės varžybos. Žmonėms tai įdomu ir nebūtina žiūrėti realiu laiku ir tik per televiziją. Pasaulis keičiasi neišvengiamai. Jau ir Lietuvoje yra profesionalių komandų, kurios e-sporte uždirba didelius pinigus. Tas pasaulis ateina ir į dviračių sportą, tik laiko klausimas, kada virtualus važiavimas taps dar viena dviračių sporto disciplina ir taip papildys bei praplės sporto šaką, – sakė aktyvus dviratininkas ir zwifter’is Marius Ratkevičius. – Mums, lietuviams – tai didelė galimybė varžytis pasauliniame lygyje, net ir profesionalams ar jauniams. O kartu su žiūrovų dėmėsiu ateina ir rėmėjų dėmesys. Dabar sportininko valiuta yra ne jo rezultatai, o dėmesys, kurio jis sulaukia iš žmonių. Matome, kad vertingi tie, kurie nebūtinai pasiekia aukščiausių rezultatų, bet sugeba bendrauti, būti įdomus. Ši platforma sukuria tas pačias galimybes, o gal ir dar didesnes.“
M. Ratkevičius teigė, kad elektroniniame dviračių sporte dviratininko savybės atsiskeidžia kitaip. „Važiavimas dviračiu virtualioje platformoje yra tam tikra mokymosi kreivė. Ten yra signalo vėlavimas, dėl ko žioplesnius varžovus galima eliminuoti jau lenktynių pradžioje, išsukus 400 watų, kai iki starto lieka dvi sekundės. To realybėje nepavyktų padaryti. „Zwift“ programėlėje yra dalis realybės. Ten negali perkelti judėjimo grupėje, bendro grupės greičio, dviračio valdymo technikos – svarbesni tampa likę faktoriai, tokie kaip tam tikros galios palaikymas, važiavimas be atsistatymo, nes virtualiose varžybose praktiškai turi nuolat minti. Yra smulkių dalykų, kuriuos reikia išmokti. Čia lygiai taip pat, kaip iš kalnų dviračių atėjus į plentą – ir būdamas pakankamai fiziškai stiprus tikrai neatvažiuosi pirmas, nes bus daugybė dalykų: sėdėjimas grupėje, „ant rato“, įvairios taktinės gudrybės. Tai – vėl atskiras mokymosi procesas. Po pirmo karto gali atrodyti, kad kažkas važiuoja taip galingai gudraudamas ar sukčiaudamas, bet reikia suprasti, jog yra kitoks faktorių derinys ir dviratininko savybės atsiskleidžia kitaip. Aš, pavyzdžiui, realybėje gana prastai važiuoju į kalną, bet virtualioje erdvėje, kur svarbios tik kelios mano savybės – svoris ir generuojami vatai tam tikru laiku, aš pakankamai gerai važiuoju, esu lyg ir kalnų specialistas“, – kalbėjo Marius.
Anot jo, vien treniravimasis išmaniųjų programėlių pagalba nepadės labai gerai pasirengti važiavimui lauke. „Reikia pasinaudoti stipriosiomis programėlių pusėmis – galima važiuoti, kai lyja, kai tamsu, stebėti kitus, prieš sezoną gana anksti „pririnkti kilometrų“.
Man „Zwift“ platformoje šiaip sau važiuoti nepatinka, ten įdomu atlikti struktūrizuotas treniruotes. Ten jos, galima sakyti, net efektyvesnės nei lauke. Tačiau nereikia turėti iliuzijų, kad vien po mynimo ant staklių galėsi gerai važiuoti lauke. Gali neblogai pasirengti, bet, jeigu tavo tikslas – gerai važiuoti lauke, tai reikia paieškoti savo recepto. Aš darbo dienomis treniruojuosi virtualioje erdvėje, o savaitgaliais – lauke. Jaučiuosi gerai. Kiekvienam reikia rasti savo receptą. Treniruočių metodas efektyviausias yra toks, kurį gali taikyti reguliariai. Mūsų sporte rezultatą atneša ne pavienės treniruotės, o nuolatinis darbas“, – pabrėžė M. Ratkevičius.
Dviratininko teigimu, dalyvaudamas virtualiose varžybose gali atkreipti komandų trenerių dėmesį. „Kai kurios moterų komandos kandidates jau rinko virtualioje platformoje. Ten – didžiulis pasirinkimas ir gali nuolat stebėti sportininkų duomenis. Manau, kad ši platforma bus labai populiari ieškant naujų talentų“, – pažymėjo M. Ratkevičius.
Mariiau nuomone, jau būtų galima rengti Lietuvos čempionatą virtualioje erdvėje: „Manau, kad tokį čempionatą surengti net lengviau, nei realų. Pernai jau vyko neoficialus pasaulio virtualus dviračių sporto čempionatas. Iš pradžių vyko šalių, vėliau – regionų čempionatai, o paskui – finalas vienoje patalpoje. Didžiosios Britanijos čempionatas buvo pripažintas ir britų dviračių sporto federacijos. Nematau kliūčių, dėl kurių Lietuvoje negalėtų būti surengtas šalies čempionatas virtualioje erdvėje. Tikriausiai jį reikėtų rengti žiemą.“
Aukštų rezultatų e-sporte pasiekęs Julius Bartaševičius įsitikinęs, kad elektroninis dviračių sportas netrukus sulauks pripažinimo. „Tai – neišvengiama, bet jis tikrai nepakeis įprasto dviračių sporto. Dabar daugybė žmonių seka e-sportą, jiems įdomu, kaip
kiti kovoja virtualioje erdvėje. Jei žmonėms tai įdomu, tai ir rėmėjai ten gali būti. Manau, kad ir dviračių sporte turėsime naują discipliną“, – sakė dviratininkas mėgėjas.
Vokietijoje gyvenantis lietuvis mano, kad virtualios lenktynės dviratininkams suteikia papildomos motyvacijos. „Visą žiemą treniruojiesi, lauki pavasarinių kovų su draugais ir tos lenktynės nukeliamos… O, jeigu sportinė forma gera, norisi „pasidraskyti“. E-sporto programėlės iš dalies perteikia tikras varžybas, jau nevažiuoji vienas. Tai suteikia žmonėms motyvacijos važiuoti namie“, – sakė Julius. Anot jo, elektroniniame dviračių sporte yra svarbių niuansų, bet ne tiek, kiek jų yra realiame dviračių sporte.
Pokalbį moderavo Giedrius Čenkus.
Balandžio 22 dieną 20.00 val. LDSF „Facebook“ paskyroje vyks webinaras „Kokio dviračių sporto reikia Lietuvai?“.
Informaciją parengė Tomas Gaubys