Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Elijus Čivilis pasaulio 24 valandų lenktynių čempionate – tarp geriausiųjų

Škotijoje surengto pasaulio kalnų dviračių 24 valandų asmeninių lenktynių čempionato bendrojoje įskaitoje Lietuvos komandos „Top Team“ atstovas Elijus Čivilis užėmė šeštą, o elito grupėje – ketvirtą vietas.

Pasaulinės ištvermės kalnų dviračių organizacijos (WEMBO) rengiamose varžybose čempiono titulą apgynė kanadietis Cory Wallace. Jis 13 km trasą, kurios bendras pakilimas – 425 m, įveikė 27 kartus (vid. greitis – 13,3 km). Antrą vietą iškovojo amerikietis Lindeen Taylor (26 ratai), o trečią – škotas Steve Day (25 ratai). E. Čivilis (24 ratai) į priekį dar praleido Meno salos atstovą Paul Renshaw (25 ratai) ir 2017 metų pasaulio vicečempioną australą Jason English (24 ratai).

Čempionate dalyvavo 138 dviratininkai. Vyrų elito grupėje klasifikuotas 31 dviratininkas iš 15 šalių.

Anot organizatorių, tai buvo vienos sudėtingiausių WEMBO varžybų per visą istoriją.

Kitais metais pasaulio kalnų dviračių 24 valandų lenktynių čempionatas vyks liepos 27-28 dienomis Brazilijoje.

Pernai E. Čivilis su Andrejumi Dolgovu tapo pasaulio kalnų dviračių 24 valandų lenktynių čempionais dvejetų grupėje. 2015 ir 2017 metais auksą jie iškovojo Europos pirmenybėse.

Elijaus Čivilio įspūdžiai iš čempionato:

„Taip, pridėjęs ranką prie širdies, sutinku su visais skeptikais ir pesimistais – važiuojant 24 valandų MTB lenktynėse, o ypač pasaulio ar Europos čempionatuose ir siekiant aukščiausio rezultato solo (individualioje) kategorijoje šūkis „sportas – sveikata!“ netinka. Tai yra kažkas, kas šiek tiek peržengia olimpinio sporto ribas ir „normalūs“ profesionalūs sportininkai to šiaip sau nedaro. Tokios lenktynės gali padaryti daugiau žalos nei duoti naudos, nes per 24 valandas yra peržengiamos visos įmanomos ribos ir viskas vienu metu. Patikėkit, ne visi esame atsidūrę „ten“ ir nesiūlau net pabandyti, kol nesi tam pasiruošęs. Pabandykit geriau maratonus, treko rungtis, plento lenktynes ar dviračių kroso varžybas, o kai jau ateina laikas, tada ateina ir tinkami žmonės įgyvenimą, kurie ir padeda tam pasiruošti bei pasitikti „tas“ naujas patirtis. Smagu tai, kad tokių žmonių, pabuvojusių „ten“, Lietuvoje yra jau visai nemažai. O kadangi šiemet niekas iš jų nesiryžo iškelti Lietuvos vėliavos WEMBO 24 val. MTB pasaulio čempionate Škotijoje, teko šią užduotį prisiimti sau. Ankščiau sėkmingai sekėsi važiuoti dvejetų grupėje, bet smalsu buvo pabandyti tai padaryti ir solo kategorijoje.

Planuojant varžybas Škotijoje viskas buvo labai aišku – bus šalta, šlapia ir tamsu. Atrodo, kad viskas labai atitinka lietuviškas sąlygas, bet besimaloninant neįtikėtina Bobų vasara, kažkaip naiviai tikėjau, kad nebus viskas taip jau blogai. Juolab kad turėjau labai tvirtą komandą – stipriausią šių metų Lietuvos MTB maratonininką Arnoldą, „Jokers“ dviračių komandos sielą Mindaugą, o mus konsultavo bene geriausias Lietuvoje 24 valandų dviračių varžybų ekspertas Saulius.

Škotija mus pasitiko draugiškai ir, kaip planuota, buvo šalta, šlapia ir tamsu. Tik prašvitus patraukėm susipažinti su trasa. Trasa paliko „Wow“ įspūdį. Ne tik dėl to, kad Nevis Range vyksta pasaulio „downhill“ (leidimosi nuo kalnų) taurės etapas, kur pajėgiausi pasaulio sportininkai matuojasi savo baimių ir techniškumo lygius, bet ir dėl to, kad trasa labai turininga. Nuo pat pirmų metrų trasa driekiasi vienvėžiais vaizdingais pakilimais ir man, kaip lygumų krašto gyventojui, labai sudėtingais nusileidimais tarp akmenų su įvairaus perkritimo slenksčiais, mediniais viražais ir visais kitais atributais, atitinkančiais aukščiausius lūkesčius MTB trasai. Visi gi tai – pasaulio čempionatas.

Varžybų taktiką ir scenarijus su komanda aptarėme dar dieną iki starto. Vieni svarbiausių momentų – mityba ir sustojimai. Valgyti reikia tai, kas suplanuota padedant Sauliui. Tačiau, kadangi tai darome nebe pirmą kartą, tai žinome, kad varžybų metu nuomonė labai gali keistis, bet jos nebūtinai reikia paisyti. Žinoma, sustoti reikia kuo mažiau, bet, kai nusprendi tai daryti, su komanda jau reikia būti viską sutarus.

Starte organizatorius pasidžiaugia, kad susirinko „quality field“. Tai reiškia, kad atvyko visi geriausi ir visi, kas turi būti (nors man pritrūko 24 valandų varžybų lietuviškų vilkų Einoro, Sauliaus, Gedimino ir Andriaus). Kaip visada ir kas tuo pat keisčiausia, 24 valandų varžybų startas niekuo nesiskiria nuo maratono – „full gazz“. Mano tikslas – neperkopti anaerobinio slenksčio. Tad aš – tik žiūrovas peletone. Jis greitai plyšta ir kalno viršūnėje liekame tik maža grupelė. Pradėjus pirmąjį technišką nusileidimą suprantu, kad esu iš visų lėčiausias, o žegnojimasis ir poterių kalbėjimas mane greitesniu nepadaro. Prarandu lyderius ir pirmąjį ratą įveikiu septintas. Vėliau jau rutina: suku ratus ir nelabai dairausi į rezultatus. Pirmus ratus tenka važiuoti sulegendiniu australu, kuris yra septynis kartus pasaulio čempionas. Lyg ir tempas mums abiems tinkamas, bet kaskart nusileidimuose jis dingsta man iš akiračio, o aš per pirmas tris valandas nusiverčiu tris kartus (du kartus per vairą ir kartą į kalną ant šono). Savo komandai nieko nesakau, nes nenoriu kelti panikos, juk varžybos vos prasidėjo, o aš jau savo viso sezono griuvimo limitus išnaudojau. Tada atėjo tamsa, o su ja ir lietus. Tamsa truko net 14 valandų, o lietus tęsėsi iki pat finišo. Tamsoje ir lietuje viskas tapo labai dramatiška. Po vidurnakčio biologinis laikrodis man išmušė miego valandą ir aš sunkiai tvarkydamasis su mieguistumu nusileidau iki devintos vietos. Ant kalno – labai sustiprėjęs vėjas, rodos, pasirengęs didžiausius medžius po ratais patiesti, nusileidimai – sraunūs kalnų upeliai, o nekaltos pievelės – klampūs mėšlynai. Visų, įskaitant ir mane, greitis labai krito. Man sunku. Jaučiausi artėdamas prie to lūžio taško, kuris ir skiria 24 valandų lenktynes nuo konvencinių patirčių. Artėjant 16-ai varžybų valandai jaučiu, kaip viena koja dar skaistykloje, o kita jau žengianti į prarają. Pirmą kartą rimtai sustoju prie savo komandos. Suprantu, kad čia galėčiau viską ir baigti. Man – „vamzdec“: nejaučiu rankų, kiaurai permirkęs, sluoksnis smėlio tarp rūbų ir kūno jau nutrynė sluoksnį odos. Nusprendžiame mane perrengti. Aš tiesiog atsisėdu, o komanda nuplėšia nuo manęs visus skudurais virtusius rūbus ir aprengia naujai. Suprantu, kad turiu važiuoti toliau, bet dar išprašau, kad leistų tris minutes pasėdėti ir pavalgyti lietuviškos juodos duonos. Sugaišęs 10 minučių pajudu toliau į lietų ir tamsą. Pradeda mausti problematinį kelį, kuris yra vienintelis dalykas, dėl kurio skausmo aš galiu nutraukti varžybas. Bet neskubu pasinaudoti šiuo pasitraukimo bilietu. Tiesą sakant, šioje vietoje net apima smalsumas, kiek galėčiau įsijausti į šią dramatišką situaciją ir bandau mintyse graudintis. Noriu išspausti ašarą. Bandau sau iškelti tradicinius egzistencinius klausimus: ką aš čia darau? arba kodėl man to reikia? Mano paties nuostabai, atsakymų neturiu, nes jie man visiškai neaktualūs. Kūnas, rodos, suplėšytas ir silpnas, bet siela stipri ir tikrai neplanuojanti niekur atsitraukti. Suprantu, kad būtent dabar aš jau esu „ten“, kur paprastai nepateksi, kur jokie pinigai tavęs neperkels, kur yra gera, kur yra namai. Jaučiuosi grįžęs namo, o grįžęs namo savęs juk nedraskai. Suprantu, kad ašarų nebus. Visiškai atleidžiu, nespaudžiu, tausoju savo kelį. Žinau, kad nieku gyvu nepasitrauksiu, važiuosiu iki galo. Verčiuosi per kalnus ir akmenis, nusileidžiu vėl į starto miestelį. Sutariame, kad vėl keisiu rūbus, nes protas veikia ir sumąsčiau geresnį derinį. Pirmą kartą komanda papasakoja apie užimamas pozicijas ir kitus dalyvius, apie palūžusį šių metų Europos čempioną iš Suomijos, apie dužusias viltis ankstesnių čempionatų prizininkų iš JAV, apie tai, kad vaizdai čia primena gerą holivudinį kiną apie zombių apokalipsę. Važiuoju toliau, staiga smarkiai pradeda skaudėti nugarą, su kuria iki šiol niekada jokių problemų neturėjau. Komanda informuoja, kad esu pakilęs į ketvirtą vietą, bet iš galo „parlekia“ dar vienas entuziastas. Ramiai ir palengva užsistumdamas dviratį pėsčiomis į visus kalnelius įveikiu paskutinį ratą ir „voilà“ – finišo linija!

Ar patenkintas rezultatu? O, taip! Visų pirma, aš pabuvau „ten” – namuose. Nerealus jausmas. Visų antra, mano komanda ir visas lietuviškas palaikymas yra visiškai psichotropinis užtaisas. Labai gera patirti tokius dalykus kartu. Na, o galiausiai tokie ir buvo mano tikslai: A pakartoti geriausią lietuvišką rezultatą (penkta vieta 2015 m. JAV vykusiame čempionate) arba B – įlipti į „Top 10“ pasaulyje. Šiuo metu mane lydi vien tik geros emocijos ir nesvarbu, kad vis dar vaikštau it buratinas, o savijauta it būtum suvažinėtas traukinio. Vis gi tai buvo WEMBO 24 valandų MTB pasaulio čempionatas.“

Informaciją parengė Tomas Gaubys