Intensyviuoju sezono metu Lietuvoje praūžė daugybė dviračių veiklų, kurias mūsų Federacija inicijavo bendradarbiaudama su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, o mūsų nariai ėmėsi projektus įgyvendinti.
Dalinamės pirmaisiais, Alytaus, fizinio aktyvumo programos rezultatais.
Programą įgyvendino Dviračių klubas „Nikeluotas špykis“, bendradarbiaudamas su trenere Vaida Bronickiene.
Programos metu Alytuje:
– Suorganizuotos nemokamos dviračių treniruotės 6–9 metų vaikams
– Alytaus jaunimo parke praūžė dviračių renginys „Būk fiziškai aktyvus su dviračiu!“, kuriame dalyvavo daugiau nei 80 aktyvaus miesto jaunimo
Apie tai, kaip sekasi mažiesiems dviratininkams, su kokiais iššūkiais jie susiduria ir kaip pavyksta juos paskatinti judėti daugiau – kalbamės su trenere Vaida Bronickiene.
Koks šios programos tikslas? Kokius rezultatus pavyko pasiekti?
Mūsų siekis – ugdyti atsakingą požiūrį į judėjimą mieste, kad vaikai drąsiai ir saugiai galėtų išriedėti į dviračių takus. Norime, kad jie nuo mažens įprastų prie tvarkingo, pagarbaus elgesio, o dviratis taptų ne tik pramoga, bet ir natūralia kasdienio judėjimo dalimi.
Į nemokamas treniruotes buvo užsiregistravę 16 vaikų, kurių amžius – nuo 6 iki 9 metų. Tai labai įvairi grupė – vieni pirmą kartą sėdo ant dviračio, kiti jau turi šiek tiek patirties. Džiugu matyti, kad visi jie per šį laiką padarė didelę pažangą dviračio valdyme ir tapo drąsesni, o tai paskatino ir šeimas kartu leistis į pasivažinėjimus.
Tikime, kad ši programa taps svarbiu žingsniu formuojant draugiškos dviračių kultūros pagrindus Alytuje.
Kokių svarbiausių įgūdžių įgijo vaikai?
Pirmasis mėnuo buvo skirtas saugumo temoms – kaip patikrinti, ar dviratis tinkamai paruoštas, kaip laikytis drausmės važiuojant grupėje, klausytis trenerio nurodymų. Iš pirmo žvilgsnio tai paprasti dalykai, tačiau mažiesiems jie tampa svarbiomis pamokomis, kurias būtina išmokti praktiškai.
Daug treniruočių vyko stadione, kur ne tik važinėjomės, bet ir diskutavome apie saugumą, pagarbą vieni kitiems, šalmų dėvėjimo svarbą. Nors situacija po truputį gerėja, vis dar nemažai vaikų važinėja be šalmų – tai opi problema, todėl stengiamės įskiepyti suvokimą, kad šalmas gali išgelbėti gyvybę.
Pastaraisiais metais vis daugiau kalbama apie vaikų judumo mažėjimą. Ką pastebite jūs? Ar ši iniciatyva padeda spręsti judėjimo stokos problemą?
Ši iniciatyva nėra tradicinis dviračių sporto būrelis, kurio kai kurie vaikai galbūt prisibijo. Be to, tokio amžiaus vaikams (6–9 m.) sporto būrelių apskritai beveik nėra – jie prasideda tik maždaug nuo 11 metų. Tad mūsų treniruotės suteikia galimybę ne konkuruoti, o pažinti dviratį, išmokti saugiai juo važiuoti ir ugdyti pasitikėjimą savimi be jokio skubėjimo.
Į užsiėmimus ateina labai skirtingų gebėjimų vaikai, tačiau visiems pavyko pasiekti puikių rezultatų. Jie išmoko valdyti dviratį įvairiose situacijose, važiuoti šalia draugo ar iš paskos, laikytis dešinės pusės. Tėvai pasakoja, kad vaikai namuose patys primena saugaus eismo taisykles ar net pataiso suaugusiųjų klaidas – tai labai smagu girdėti.
Judėjimo įpročiai pirmiausia formuojasi šeimoje. Aš pati stengiuosi būti pavyzdžiu – į treniruotes atvažiuoju dviračiu, darau visus pratimus kartu su vaikais, rodau, kad klysti normalu. Ne viskas pavyksta iš pirmo karto, bet bandome dar kartą. Vaikai mato, kad tai yra natūrali mokymosi proceso dalis.
Kokius pokyčius pastebėjote vaikų elgsenoje ar įpročiuose po pirmųjų treniruočių?
Labiausiai džiugina pasikeitęs požiūris į patį važiavimo procesą. Vaikai supranta, kad tai nėra tik „sėsti ir lėkti“. Dabar jie pirmiausia užsideda šalmus, dviračius pastato tvarkingai šone, vis dažniau važiuoja dešine puse. Atrodo, smulkūs dalykai – bet būtent iš jų gimsta atsakingas ir saugus elgesys. Jei šie įpročiai išliks jiems visam gyvenimui ir persiduos šeimai bei draugams – vadinasi, padarėme labai gerą darbą.
Šis projektas vykdomas bendradarbiaujant su Lietuvos dviračių sporto federacija (LDSF) ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM).