Kai šiandien kalbame apie Lietuvos dviračių sporto raidą, apie profesionalėjantį varžybų organizavimą, tarptautinius čempionatus ir naujų disciplinų augimą, neišvengiamai kalbame ir apie žmones, kurie šiuos procesus matė – ir kūrė – iš vidaus. Vienas jų – ilgametis Lietuvos dviračių sporto federacijos darbuotojas, buvęs jos generalinis sekretorius, administracijos vadovas, o pastaraisiais metais techninis direktorius Antanas Taučius. Kaip prieš penkis dešimtmečius, dar būdamas vaikas, į šį sportą atėjo vedinas didelės aistros dviračiams – taip, pats sako, su ta aistra tebegyvena ir šiandien.
„Žinote, kai pasižiūri, tai praktiškai nuo vaikystės tą dūšią dviračių sportui kaip atidaviau, taip ten ir tebėra“, – sako Antanas, kurio kelias į profesionalų sportą prasidėjo ne specializuotame būrelyje ar mokykloje, bet kieme.
„Pats pirmasis mano dviratis buvo dar net ne „Ereliukas“, o toks bevardis vaikiškas dviratukas. Važinėdavom jais vaikai po kiemus. Kai jau nupirko išsvajotą „Ereliuką“ tėvai jį baisiai saugojo ir neleisdavo važiuoti, kol šlapia. Tai aš iš nekantrumo ant kelio darydavau drenažus – kad tik greičiau išdžiūtų balos ir galėčiau šokti ant dviračio“, – šypsosi pašnekovas.
Į treniruotes Antanas vis dėlto nuėjo – paskatintas klasioko: „Suolo draugas pasigyrė, kad pradėjo lankyti dviračių treniruotes, ir jeigu gerai sportuosim, leis dviračius parsivežti namo. Aš tuo metu taupiausi pinigus turistiniam dviračiui, tad, aišku, kad tokia perspektyva labai susigundžiau. Atėjau, treneris priėmė, ir taip viskas užsisuko.“
Vienas ryškiausių Antano prisimenamų ankstyvosios karjeros epizodų – atrankos varžybos Telšiuose: „Tas vienas pirmųjų varžybų net ir po tiek dešimtmečių prisimenu kaip šiandien: myniau taip stipriai, kad kelis kartus krito grandinė, tad finišavau antras ir tąkart atrankos nepraėjau. Bet jau tada supratau, koks svarbus yra nuoseklus darbas. O svarbiausia, kokia svarbi yra mano tėvelių išmokyta pamoka: jei kažką darai, tai daryk gerai. To principo laikiausi visą gyvenimą ir laikausi iki šiol, ką bedaryčiau.“
Prisimindamas savo pirmuosius žingsnius dviračių sporte, Antanas sako, kad didelę įtaką jam padarė pirmasis treneris Kazimieras Norvaišas: „Dažnai tekdavo varžytis su vyresniais, tad starto linijoje būdavau mažesnis už kitus, varžovai atrodydavo galingi ir neįveikiami. Bet treneris tik numodavo į juos ranka ir sakydavo: „Tu, Antanai, žiūrėk, kaip bus po finišo: pamatysi, visi jie liks už tavęs. Taip dažniausiai ir būdavo! Tas pirmojo trenerio išugdytas pasitikėjimas savimi labai daug davė.“
Šis laikotarpis Antaną atvedė į Lietuvos ir Sąjungos rinktines, į šalies čempiono titulus, o ilgainiui sportininko vaidmenį pakeitė kitos atsakomybės.
Baigęs sportininko karjerą, Antanas savo žiniomis dalijosi su augančiais sportininkais – buvo Lietuvos jaunių rinktinės treneris, vėliau ėmėsi organizacinių ir vadybinių pareigų. „Sportininkas siekia rezultato sau, o treneris – kad auklėtiniai būtų aukštumoje. Dar kitos atsakomybės tenka pradėjus dirbti su ūkiniais, organizaciniais klausimais, atsiranda ypač platus požiūris ir labai praverčia kiekvienos grandies išmanymas, patirtas iš vidaus“, – pasakoja jis.
Prisimindamas savo darbą Olimpiniame sporto centre, o vėliau ir Lietuvos dviračių sporto federacijoje, Antanas sako, kad nemaža dalis daugelį metų vykdytos veiklos, ypač nepriklausomo Lietuvos kūrimosi ir stiprėjimo metais, rėmėsi ne tik ir ne tiek finansais, kiek žmonių, kuriems rūpi, entuziazmu.
„Iš šono žiūrintiems gal ir atrodydavo, kad šis sportas – tik spindintys medaliai ir apdovanojimai. Tačiau iki nugalėtojų pakylos yra sudedama be galo daug darbo. Pinigų visada trūkdavo, tad reikėdavo galvoti, kaip sutaupyti. Sportininkus apgyvendindavome kempinguose, kad patys galėtų gamintis maistą. Sutaupytas lėšas skirdavome kitoms reikmėms. Teisėjai sakydavo: „Bent užvalgyti duokit, ir mes atvažiuosime, neatlygintinai pateisėjausime.“ Daug kas vyko iš entuziazmo.“
Žvelgdamas į šiandienos dviračių sportą, Antanas sako, kad nors per dešimtmečius jis nuolat evoliucionavo, tačiau pastaruoju metu pokyčiai dar ryškesni ir spartesni.
„Kinta technologijos, įranga, finansinės galimybės, bet ne tik – keičiasi ir patys žmonės. Viena vertus, anksčiau sporto mokyklos duodavo viską – dviratį, aprangą, keliones. Dabar gi, daugiau prisideda tėvai, rėmėjai, klubai. O ir vaikai kitokie: jau pypliai ateina gerai žinodami, kas tas karboninis dviratis, žiūrėk, prastesnio imti nė bandymams nenori“, – juokiasi jis.
Pastebi jis ir dviračių sporto šakų dinamiškus pokyčius, kurių nemažą dalį, Antano nuomone, lemia viso sporto persiorientavimas į žiūrovus: „Tarkime, plento varžybas nėra taip paprasta gyvai transliuoti, suteikti žiūrovams daugiau įsitraukimo. Darysite dviračių lenktynes miestuose – susilauksite didelio nepatenkintų miestiečių pasipriešinimo dėl uždarytų gatvių. Tuo tarpu tokiose šakose kaip BMX, ypač „freestyle“ disciplinoje, sportininkai žiūrovų matomi nuolat, ten ir azarto daugiau, ir emocijos aštresnės. Akivaizdu, kad iš esmės labai daug kas dabar sporte daroma taip, kad būtų įdomu žiūrovui.“
Per Antano darbo metus Lietuvos dviratininkai pasiekė istorinių pergalių ir nepamirštamų rezultatų: nuo legendomis tapusių Dianos Žiliūtės ar Editos Pučinskaitės iki Ignato Konovalovo, nuo pirmųjų Simonos Krupeckaitės medalių iki Europos treko čempionato, organizuoto 2012 m. Panevėžyje.
Pats Antanas ypač ryškiai prisimena Ramūną Navardauską ir jo iškovotą bronzą pasaulio čempionate: „Nepamiršiu, kaip Ramūnas vėliau pasakojo, kad pusę lenktynių jautėsi taip sunkiai, jog galvojo baigti važiavimą. Bet sulig kiekvienu tolimesniu įveiktu kilometru važiuoti tapo vis lengviau ir sekėsi vis geriau – kol galop jis iškovojo istorinį medalį. Tai buvo fantastika. Tas sportininkas nuo jaunių rodė gerus rezultatus, tačiau tokiam pasiekimui reikėjo ir geros komandos, ir gero postūmio – tai nepamirštamos akimirkos.“
Paklaustas, ką veiks dabar, kai nusprendė palikti Lietuvos dviračių sporto federaciją, Antanas patikina, kad visiškai nuo dviračių sporto atsiriboti neketina ir liks teisėjauti: „Kol galėsiu – tol padėsiu. Dviračių sportas visada liks širdyje.“
Būdamas ilgamečiu teisėju, jis sako, kad geriausi teisėjai dažniausiai būna buvę dviratininkai: „Jie bene geriausiai supranta, kas vyksta varžybų metu. Ir geba išlaikyti balansą: privalu laikytis taisyklių, bet išsaugoti ir žmogiškumą – jeigu sportininkas padaro nepiktybišką klaidą, ne visada būtina iš karto bausti. Bet jei matai, kad pažeidimas tyčinis, nuolaidų negali būti – net jei baudžiamasis yra tavo geras draugas ar pažįstamas.“
Kalbėdamas apie kartų kaitą federacijoje, Antanas sako ją paliekantis ramia širdimi: „Įsitikinau, kad jaunimas susitvarko puikiai. Reikia duoti kelią – neabejoju, kad jie atneš naujų vėjų.“
Paklaustas, kiek dviračio jo gyvenime liko dabar, pašnekovas sako, kad nors mynimą kiek apleido, bet sporto – niekada.
„Daug vaikštau, o penktadieniais turiu šventą tradiciją – jau 20 metų žaidžiame krepšinį su kompanija. Galvoju, kad dabar, kai bus mažiau įsipareigojimų ir daugiau laisvo laiko, turbūt vėl sėsiu ant dviračio ir dažniau minsiu“, – sako gyvenimą dviračiams skyręs Antanas Taučius.
Pokalbis su LDSF prezidentu Dariumi Levickiu apie 2025-uosius dviračių sportui
Metų pabaiga dviračių sporte – natūralus laikas atsigręžti atgal: reziumuoti, ką pavyko nuveikti, prisiminti, kas labiausiai nudžiugino, ir pastebėti, kokios kryptys ryškėja ateičiai. Apie tai kalbamės su Lietuvos dviračių sporto federacijos (LDSF) prezidentu Dariumi Levickiu – žmogumi, kuris kartu su federacijos komanda regi visą paveikslą – nuo skirtingų disciplinų ir klubų iki naujų tendencijų bei augančių bendruomenių jose.
– Jei reikėtų apibendrinti šiuos metus – kokie buvo 2025-ieji Lietuvos dviračių sportui ir jums, kaip federacijai?
Aktyvūs, džiuginantys jaunosios kartos pasiektais solidžiais rezultatais ir demonstruojantys ne tik mūsų tradiciškai stiprių bei populiarių šakų – treko bei plento – aktyvumą, bet ir kitų disciplinų populiarėjimą – nuo BMX laisvo stiliaus (freestyle), žvyro (gravel) iki kroso (CX).
Ne mažiau esu patekintas ir tuo, kad pagaliau stabilizavosi mūsų federacijos veikla ir darbas: visa komanda ir vykdomasis komitetas dirba kaip vienas kumštis, o tai atsispindi ir rezultatuose.
Didelis vaidmuo čia tenka klubų įsitraukimui: mūsų, kaip federacijos, biudžetas nėra didelis, esame prie vidutinių-mažesnių federacijų tiek gaunamomis lėšomis, tiek administracijoje dirbančiais darbuotojais. Tačiau drįsčiau teigti, kad su klubų įveiklinimu ir mūsų administraciniais pajėgumais galime save vadinti viena efektyviausiai veikiančių organizacijų sporto srityje.
Visi čempionatai jau daug metų vykdomi tik per klubinę sistemą, kitaip sakant, klubai yra mūsų pagalbininkai, kurie vykdo varžybas, turi savo taures ir etapus, į jų renginius stengiamės integruoti ir federacijos organizuojamus čempionatus.
Be klubinės sistemos ir be bendruomenės mums būtų labai sunku – nežinau, ar apskritai įmanoma. Esame atviri visiems, tad ir narių skaičius federacijoje auga – šiuo metu jungiame apie 40 klubų.
2025-siais buvo suorganizuota 12 nacionalinių čempionatų, taip pat ketverios tarptautinės varžybos – įskaitant „Tour of Lithuania“ penkių etapų plento dviračių lenktynes, „Ride the Dragon“ BMX freestyle varžybas, treko tarptautines varžybas Panevėžyje bei kroso dviračių varžybas Vilniuje „Velo CX International CX Race“. Visos jos buvo pasauliniame UCI kalendoriuje, o jose dalyvavo sportininkai iš daugiau kaip 20 užsienio šalių – iš viso per 1 000 dalyvių. Tai tikrai reikšmingi skaičiai mūsų nedidelei federacijai.
– O prisiminus šių metų sportinius pasiekimus – kas labiausiai džiugina?
Neabejotinai – mūsų jaunosios kartos pasiekimai. Turime perliukų, kurie demonstruoja puikius rezultatus, ir, matome iš užsidegimu spindinčių akių, kad jie tikrai pasiryžę užkariauti aukščiausias dviračių sporto viršūnes.
Pavyzdžiui, džiaugiamės trenerio Anatolijaus Novikovo ugdytiniu Dovydu Činga iš Panevėžio, kuriam vasarą pavyko jaunių grupėje iškovoti bronzos medalį Europos treko čempionate. Didžiuojamės kitais jaunaisiais talentais, ugdomais Panevėžio Raimondo Sargūno sporto gimnazijoje ir Panevėžio sporto centre, kurie ne kartą demonstravo puikius rezultatus tarptautinėse treko varžybose, kopdami ant prizininkų pakylos – Lauryna Valiukevičiūtė, Laurynas Vinskas, Tadas Trakelis, Deimantė Zelenauskaitė ir kiti. Jiems neįkainojamą patirtį perduoda mūsų legenda Simona Krupeckaitė-Leopold bei jos vyras Dmitrijus Leopold.
Negaliu nepaminėti Kvėdarnos – dviratininkų lopšio, kur treneris Kęstutis Česaitis daro neįtikėtiną darbą. Ten pas jį – tikra talentų kalvė. Matas Kubilius, Augustė Mikutytė, Augustė Audinytė – visi šie jauni sportininkai jau pasirašė kontraktus su užsienio klubais: panelės – su Olandijos, Matas – su Belgijos. Jeigu tavimi domisi klubai iš šalių, kur dviračių sportas yra tiek populiarus, kaip pas mus krepšinis, vadinasi, kažką darai teisingai.
– Kokios disciplinos šiuo metu dominuoja Lietuvos dviračių sporte?
Jei reikėtų įvardyti vieną discipliną, ant kurios šiandien laikosi didžioji federacijos dalis, atsakymas būtų paprastas – trekas, kuris ir pačiai federacijai generuoja apie 80–85 procentus lėšų. Čia turime didžiausius pasiekimus ir čia yra mūsų, Lietuvos, arkliukas, kurio negalime pamesti.
Ši disciplina Lietuvos dviračių istorijoje jau turi savo legendą, mano minėtą Simoną Krupeckaitę-Leopold, daugkartinę pasaulio čempionę, kurios dėka Panevėžyje atsirado ir moderni treko infrastruktūra. Šiandien tą istoriją tęsia kitos sportininkų kartos: nuo Dovydo Čingos ir Olivijos Baleišytės (penkta vieta pasaulio čempionate Čilėje) iki Vasilijaus Lendelio, startavusio Paryžiaus olimpinėse žaidynėse.
Olivija jau dalyvavo dvejose olimpinėse žaidynėse, labai norisi ją matyti ir Los Andžele.
O štai Vasilijus treniruojasi ir UCI centre Šveicarijoje, su sau lygiaverčiais atletais.
Trekas – brangus ir logistiškai sudėtingas sportas, į kurio etapus tenka keliauti po visą pasaulį – nuo Australijos iki Kanados – bet kitaip negalime: norėdamas būti elite, turi būti tarp elito.
Kita populiarumą auginanti disciplina – plentas, sulaukianti neprilygstamo dalyvių masiškumo, o sportininkų rezultatai joje taip pat vis auga: pakanka prisiminti Aivarą Mikutį, važiuojantį prestižinėje „Tudor“ komandoje ir šiemet finišavusį keliuose etapuose tarp lyderių. Karjerą tęsia ir olimpietė Rasa Leleivytė – vyresnės kartos žvaigždė, vis dar išliekanti konkurencinga tarptautinėje arenoje. Neabejotiną impulsą šiai disciplinai duos stiprėjanti „Energus“ plento dviračių komanda, kuri, tikiu, dar pradžiugins ne vienose tarptautinėse varžybose.
– Minėjote, kad didelių vilčių teikia plento sportininkų jaunimas: ko, jūsų manymu, reikia, kad iš perspektyvaus vaiko išaugtų gerus rezultatus demonstruojantis sportininkas?
Aš visą laiką žiūriu, ar yra sinergija. Jei turime darbštų ir talentingą vaiką, jei yra jo sėkme suinteresuota šeima (tėvai), gabus treneris, federacija, klubas, savivaldybės organizacija ar sporto centras – jei visos šios tiesės sueina į centrą, į bendrą tikslą, štai tuomet ir turime rezultatą. Gyvenime jau teko matyti ne vieną tokį pavyzdį – ir tai yra raktas į sėkmę.
– Pastaraisiais metais ryškėja ir naujos dviračių sporto disciplinos: BMX freestyle, gravelis, ciklokrosas. Kaip joms sekasi Lietuvoje?
BMX freestyle – labai smagus dalykas! Tai olimpinė sporto šaka su BMX dviračiais, ypač patraukli jaunimui ir žiūrovams. Jau maži vaikai pradeda nuo riedėjimo „pump track“ kalniukais, po to pereina prie rampų, kur išbando triukus.
BMX bendruomenė mus labai maloniai nustebino savo puikia iniciatyva suorganizuoti tarptautinį renginį, kuris atsidūrė pasauliniame dviračių sporto kalendoriuje. Į šias varžybas atvyko sportininkai iš 13 valstybių: uždaroje „freestyle“ erdvėje Vilniuje, pakankamai gerai įrengtoje ir tinkamoje tarptautinėms varžyboms, sulaukėme ir Europos prizininkų pasirodymų.
Dar pandemijos metu išpopuliarėjusi gravelio disciplina toliau auga ir išlaiko susidomėjimą. Nors tai nėra olimpinė šaka, tačiau ji patraukli aktyvų laisvalaikį mėgstantiems lietuviams ir negalime nesidžiaugti jos kilimu.
Atradimu tampa ir dviračių krosas CX – panašu, kad čia taip pat auga ryškios ateities žvaigždės. Na, kad ir vilnietis Jokūbas Dabušinskas, kuris, būdamas jaunučių amžiaus, sugebėjo laimėti pirmąją vietą tarp suaugusiųjų Lietuvos kroso CX čempionate! O tada nuvyko į Europos čempionatą Slovakijoje, kur užėmė, 16-mečių vaikinų grupėje 7-tą vietą. Po to lenktyniavo Belgijoje, kur iškovojo 3-čią vietą bei Olandijoje, kur užėmė 13-tą vietą.
Galima tik žavėtis tiek pačiu jaunuoliu, tiek Jokūbo sportinį meistriškumą ugdančios privataus klubo – Bernatonio dviračių akademijos – trenerės Inetos Baltramiejūnaitės darbu.
– Kaip manote, kiek mes, kaip visuomenė, apskritai esame „dviračių tauta“?
Aš dažnai sakau, kad mes Lietuvoje gyvename labai patogiai: su automobiliu nuo durų iki durų – tad šis komfortas mažina dviračio naudojimą kasdienybėje. Danija, Olandija, Airija, Britanija turi tokį patį orą kaip mes, bet jų vaikai į mokyklą važiuoja su dviračiais kiaurus metus.
Kita vertus, Skandinavų valstybinė politika orientuota į žmonių judėjimą, tačiau neverčia. siekti sportinių rezultatų. Jų tikslas – sveika visuomenė, į ją dedamas pagrindinis fokusas. Pavyzdžiui, Suomija, kurioje dviračiai kasdienybėje gan populiarūs, nepasižymi ypatingais sportiniais dviratininkų rezultatais.
Kas kita – Belgija ar Olandija, kur dviračių sportas pagal skaitlingumą koreliuoja su futbolu. Šios šalys diktuoja madas visam likusiam pasauliui. Kartu su Vokietija, Italija, Prancūzija, Britais jie daug investuoja į dviračių sporto šakas, o jų federacijos disponuoja milžiniškais biudžetais.
– Prieš metus, kai buvote perrinktas dar vienai LDSF prezidento kadencijai, kalbėjote apie tokius savo veiklos orientyrus, kaip daugiau sportininkų olimpinėse žaidynėse, infrastruktūros plėtra, sportininkų rengimo tobulinimas. Kiek pavyko pajudėti šiomis kryptimis?
Federacijos nedisponuoja tokiais biudžetais, kad galėtų vystyti infrastruktūrą – tai savivaldybių ar valstybės darbai. Tačiau mūsų užduotis – bendradarbiauti su savivaldybėmis šia linkme, ir manau, kad per šiuos metus neblogai sekėsi tą daryti. Ir Nacionalinė sporto agentūra sako labai aiškiai: jeigu ką nors darome, darykime taip, kad sukurtoji infrastruktūra atitiktų aukštam meistriškumui keliamus kriterijus.
Kalbant apie sportininkų rengimą, mūsų tikslas – suteikti maksimaliai geras sąlygas. Jau ne pirmus metus Vasilijus Lendelis treniruojasi Šveicarijoje UCI centre, o išlaidos yra dengiamos iš federacijos biudžeto, užtikriname medicinines paslaugas – nes Lietuvoje tokio lygio sportininkui tiesiog trūksta, nėra lygiaverčių sparingo partnerių.
Tačiau svarbiausia, kad federacija veikia kaip vieningo tinklo dalis: mes sujungiame skirtingas sporto disciplinas bei suinteresuotas puses – ir rūpinamės, kad tos jungtys išliktų tvirtos ir duotų kuo geresnių rezultatų.
– Šiemet federacija, pasitelkusi klubus, kuravo visuomenei skirtas fizinio aktyvumo veiklas. Ką nuveikėte ir kokią naudą jos davė dviračių sportui bei žmonių aktyvumui?
Išties šiemet buvo pirmi metai, kai Vyriausybė fizinio aktyvumo lėšas “paskleidė” per federacijas. Manau, kad sprendimas pasiteisino su kaupu, juolab kad lėšos buvo tikslinės – skirtos masiškumui, sporto šakos pristatymui, populiarinimui ir sklaidai.
Iš viso prie šio projekto prisijungė septyni dviračių sporto klubai, kurie, bendradarbiaudami su federacija, suorganizavo apie 130 treniruočių. Jose sudalyvavo arti tūkstančio žmonių – nuo jauniausių šešiamečių iki 60+ senjorų – kurie susipažino su įvairiomis dviračių sporto disciplinomis: kažkas mokėsi BMX triukų pagrindų, kiti gavo progą patys „pačiupinėti“ treko trasą Panevėžyje ar pajusti kalnų dviračių sporto ypatumus.
Man atrodo, kad tai – ypač pasiteisinęs projektas ir vienas efektyviausių būdų prasmingai panaudoti fizinio aktyvumo lėšas, ne tik padrąsinant ir paskatinant žmones judėti, išbandyti naujus dalykus, bet ir buriant gausesnes įvairių disciplinų bendruomenes.
– Ir pabaigai: ko linkėtumėte Lietuvos dviračių sportui žvelgdamas į artėjančius metus?
Linkėčiau toliau auginti bendruomeniškumą, nes be bendruomenės ir masiškumo nepasieksime savo tikslų. Norime išlikti atviri ir sveikiname kiekvieną iniciatyvą, kuri ateina iš klubų, sporto mokyklų ar centrų: jei visi kartu važiuosime viena kryptimi, dviračių sportas Lietuvoje tik stiprės.
Keletas akimirkų iš Lietuvos dviratininkų pasirodymo Budapešte vykusių „Budapest GP – Kobanyai BringaArena Cup 3“ varžybų.
Pirmąją varžybų dieną Jaunių vaikinų keirino rungtyje užtikrintai triumfavo Dovydas Činga, o Tadas Trakelis po atkaklios kovos finišavo antras.
Moterų elito grupė buvo sujungta su jaunių merginų grupe. Šioje jungtinėje įskaitoje Deimantė Zelenauskaitė keirino rungtyje iškovojo trečiąją vietą, vos per plauką atsilikusi nuo antrosios pozicijos ir nusileidusi sportininkei iš Barbadoso.
Antrosi varžybų diena tęsėsi ne mažiau įtemptai. Deimantė Zelenauskaitė sprinto kvalifikacijoje buvo pirma, o finale po labai itemptos kovos, trečiame važiavime, nusileido sportininkei Amber Joseph iš Barbadoso. Tarp jaunių merginų Deimantė buvo nepralenkiama – iškovojo pirmąją vietą, o bendroje elito moterų įskaitoje iškovojo 2-ąją vietą.
Jaunių vaikinų grupėje Dovydas Činga sprinto kvalifikacijoje parodė geriausią laiką, o finale po įtemptos kovos, trečiame važiavime, turėjo pripažinti graiko Leonido Tsantarolakis pranašumą ir užėmė antrąją vietą.
Tadas Trakelis kovojo dėl lyderio pozicijos ir galiausiai finišavo trečias, iškovodamas dar vieną prizinę vietą Lietuvai.
Apibendrindamas rezultatus treneris A. Novikovas sakė, kad „sportininkai pirmą kartą varžėsi 200 metrų treke (Budapešte), tad ši patirtis jiems buvo nauja ir vertinga. Rezultatai tikrai džiugina – matome stabilų progresą ir augantį pasitikėjimą savimi. Šios varžybos parodė, kad einame teisinga linkme, o įgyta patirtis tik sustiprins pasiruošimą ateities startams“.
Rugpjūčio 21–23 d. Latvijoje tris dienas vykusiame Rygos jaunučių dviračių lenktynių čempionate nepralenkiamais lyderiais tapo Matas Kubilius ir Augustė Mikutytė.
Šie Šilalės „DSK Kvėdarnos“ klubo trenerio K. Česaičio auklėtiniai tapo bendrosios įskaitos nugalėtojais ir buvo pripažinti aktyviausiais varžybų dviratininkais!
2 vietą iškovojo Augustė Audinytė, 3 vietą – Monika Liutinskaitė (Klaipėdos SC „Viesulas”).
Čempionate dalyvavo Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Estijos atstovai.
1 etape Matas ir Augustė buvo greičiausi asmeninėse lenktynėse laikui.
2 etape įveikęs 60 km grupines lenktynes finišo sprinte Matas iškovojo antrąją pergalę.
Merginų grupėje nugalėtoja tapo Augustė Mikutytė. Ji kartu su komandos drauge Augustė Audinyte nuvažiavo į pabėgimą jau pirmajame rate ir nuolat didindamos persvarą sėkmingai išsilaikė priekyje iki finišo. Po antrojo etapo bendros įskaitos lyderė buvo Augustė Mikutytė, o aktyviausia dviratininkė – Augustė Audinytė.
3 etape merginos važiavo 10 ratų lenktynes, kurios buvo padalintos į 2 važiavimus. Šį etapą nugalėjo Augustė Audinytė, o bendroje įskaitoje lyderės poziciją išsaugojo Augustė Mikutytė.
Vyrų grupėje aplenkęs 39 varžovus nugalėjo Matas Kubilius.
4 etape sportininkai turėjo įveikti 800 m asmenines lenktynes į kalną.
Šį etapą laimėjo Augustė Mikutytė, vos 0,2 sek. aplenkusi komandos draugę Augustę Audinytę. Tarp vyrų bendros įskaitos lyderį Matą Kubilių aplenkė latvis Ralfs Zaļeskis.
Nuotr. Artūrs Kozulis
„Baltic Chain Tour“ dviračių lenktynėse šiemet netrūko azarto, greičio ir kovų.
Kaip sako Lietuvos rinktinės vadovas Gediminas Bagdonas, pirminis planas buvo suburti didžiausio pajėgumo šalies komandą, deja, paskutinę minutę į savo atstovaujamos komandos varžybas buvo iškviestas Aivaras Mikutis, pats Gediminas komandos susirinkimus organizavo online, būdamas su vaikučių ligoninėje, o varžybų vietoje veiksmą prižiūrėjo Justinas Beniušis.
Nepaisant iššūkių, rinktinė ne tik rado originalių išeities sprendimų, bet ir sėkmingai sudalyvavo tris dienas trukusiose lenktynėse.
„Džiaugiausi matydamas, kaip mūsų vaikinai kovojo.
Tikrai stipriai dvi dienas dirbo Žygimantas Matuzevičius su Venantu Lašiniu.
3 etape dar stipriau pasirodė Lukas Talačka, Rokas Adomaitis, Nikolas Klimavičius.
Nikolui šios daugiadienės buvo sunkesnės. Jis turėjo labai įtemptą sezoną tiek treke, tiek plente, todėl turėjo pertrauką tarp varžybų, o po poilsio iškart grįžti į daugiadienes nėra lengva. Tačiau 3 etape Nikolas puikiai pasirodė, finišavo 14-tas. Jam tai pirmieji metai elite, kurie leidžia suprasti, kas yra tikras važiavimas tarp profesionalių dviratininkų. Šios varžybos buvo puiki patirtis.
Smagu, kad į plentą vėl sugrįžo Rokas Adomaitis, kuriam netrūksta motyvacijos – pirmą dieną kovojo kiek nedrąsiai, tačiau kitas dienas likau labai patenkintas jo aktyvumu ir dalyvavimu visuose pabėgimuose“ – dalinosi Gediminas.
Pasak rinktinės vadovo, 2 etape komandai nepavyko išvengti taktinių klaidų, o labiausiai pritrūko stipraus sprinterio.
„Estų rinktinė dalyvavo su labai stipria sprinterių komanda – jiems lygumų varžybos labai palankios. Šią poziciją pas mus turėjo dengti Aivaras. Iš esmės esu patenkintas rinktinės pasirodymu, manau, kad visose šalia vykstančiose UCI varžybose privalome dalyvauti ir atstovauti Lietuvą. Žinoma, kiek gaila, kad nepavyksta suburti stipriausių dviratininkų, dalis sportininkų dubliuojasi su kitomis komandomis, tačiau dirbam toliau“.
Tarp ryškesnių pasirodymų:
1 etapas – Venantas 7-tas
2 etapas – Žygimantas 12-tas
3 etapas – Nikolas 14-tas
Visus lentynių rezultatus galite rasti čia: https://balticchaintour.com/results/results-2025/
O toliau mūsų rinktinės laukia spalio 1–5 d. Prancūzijoje vyksiantis Europos plento čempionatas, kuriame startuos šalies jauniai.
Liepos pradžioje Elžbieta atstovavo Lietuvai tarptautinėse dviračių lenktynėse Belgijoje – tai buvo puiki proga ne tik pasitikrinti jėgas už Lenkijos ribų, bet ir rimtai pakovoti su stipriomis varžovėmis iš visos Europos.
Pirmasis startas buvo tikras iššūkis – staigūs posūkiai, trumpi ratai, techniniai nusileidimai ir nuolatiniai tempimai jau nuo pat pirmos minutės vertė susikaupti. Jau pradžioje reikėjo ne tik išlaikyti poziciją, bet ir būti drąsiai – stovėti savo vietoje, stumdytis, nesileisti išstumiamai. Elžbietai tai pavyko – nors pradžia buvo kiek nedrąsi, vėliau ji vis labiau įsidrąsino ir važiavo užtikrintai.
Ypač įsimintinas buvo trečiasis startas – vakare, jau su didesniu pasitikėjimu. Ji startavo kartu su jaunėmis, o tai dar labiau padidino konkurenciją. Treneriai ją palaikė skirtinguose trasos posūkiuose, o Elžbieta, gavusi vertingų patarimų, kiekvieną ratą važiavo geriau. Nors finišą pradėjo šiek tiek per anksti, vis tiek sugebėjo užimti trečiąją vietą – rezultatas, kuriuo tikrai galima didžiuotis.
Didžiausia šių varžybų vertė – įgyta patirtis. Elžbieta analizavo kiekvieną važiavimą, kalbėjosi su treneriais, mokėsi iš klaidų ir pajuto, ką reiškia tarptautinis lygis. Techninės problemos per antrąsias varžybas, žinoma, paliko šiek tiek kartėlio, tačiau toks jau tas sportas – svarbiausia, kaip iš to atsitiesi.
„Lietuvos dviračių sporto federacijai suteikė galimybę sportininkei startuoti šiose svarbiose varžybose. Į olimpinio festivalio trasas Elžbieta dabar išvažiuoja su kur kas didesniu pasitikėjimu, žinodama, kas jos laukia ir ką reikia padaryti, kad būtų dar greitesnė ir dar stipresnė”, – sakė Elžbietos trenerė.
Liepos 13–19 dienomis Anykščių rajone, Mickūnų kaime, organizacijos „Minam 100“ iniciatyva pirmą kartą surengta nemokama sukarinta stovykla sportuojančiam jaunimui. Jos uždarymo renginyje apsilankęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas Raimundas Vaikšnoras pastebi, kad nors dažnai keliame klausimą, ar jauni žmonės supranta, ką reiškia sąvokos „tėvynė“ ar „pilietiškumas“, geriausias atsakymas – jų įsitraukimas ir noras dalyvauti tokiose stovyklose kaip ši.
Stovyklą įkvėpė asmeninė patirtis
Jau daug metų pilietiška organizacija „Minam 100“ skatina dviračių sportą, organizuoja nemokamas treniruotes moterims, labdaringus renginius, remia vaikų dviračių mokyklas bei prisideda prie dviračių kultūros ir infrastruktūros gerinimo Lietuvoje. Anot vienos iš organizacijos įkūrėjų Vitos Vitkutės-Degutienės, idėja savaitei „Geležinio vilko“ stovyklavietėje suburti sportuojantį jaunimą kilo tuomet, kai ten apsilankė pačios dukra.
„Sukarintos stovyklos man visada atrodė kaip prasminga laisvalaikio forma aktyviems, smalsiems vaikams, ieškantiems daugiau nei vien pramogų. Vienoje tokių stovyklų teko dalyvauti ir mano dukrai. Kai ji grįžo namo, pastebėjau subtilius, bet labai svarbius pokyčius – dukrelė tapo ramesnė, labiau pasitikinti savimi, psichologiškai stipresnė. Būtent tas jos vidinis virsmas įkvėpė ir mane – panorau, kad tokią patirtį įgytų kuo daugiau vaikų.”
Pasitarusi su „Geležinio vilko“ stovyklos organizatoriais, ji šiemet subūrė atskirą pogrupį, skirtą sportą mėgstančiam jaunimui iš visos Lietuvos. „Kartu su komanda stengėmės suderinti karinę stovyklos programą su vaikų dviračių treniruotėmis taip, kad jie spėtų viską – ir patirti kario kasdienybę, ir išlaikyti sportinį ritmą. Veiklas planavome atsakingai, kad kiekvienas stovyklautojas atrastų sau artimą. Sulaukėme beveik 100 dalyvių“, – priduria ji.
Skaičiuojama, kad stovykloje apsilankė 81 vaikas. Dalyviai rinkosi iš 12 Lietuvos miestų: Šiaulių, Gargždų, Alytaus, Kauno, Visagino, Ignalinos, Anykščių, Kvėdarnos, Klaipėdos, Panevėžio, Vilniaus.
„Stovykloje dalyvavo daug aktyvistų, tarp jų – ir ukrainiečių vaikai bei gaunantys socialinę pagalbą. Džiaugiamės, kad jaunimas galėjo gerai praleisti laiką“, – pasakoja V. Vitkutė-Degutienė.
Kas laukė sukarintoje stovykloje?
Pasak vieno iš stovyklos organizatorių, atsargos vyriausiojo leitenanto, buvusio Garbės sargybos kuopos karininko Jono Averkos, stovykloje jaunimas turėjo progą pažinti kariuomenės ritmą – nuo šaudymo treniruočių iki žygių, nuo dažasvydžio mūšių iki kliūčių ruožų. Profesionalios dviračių treniruotės buvo integruotos į programą, taip dar labiau sustiprinant fizinį pasirengimą.
Anot J. Averkos, kai dėmesys sutelkiamas į detales, jaunimas išsineša neįkainojamą pamoką.
„Kodėl uniforma visada turi būti tvarkingai sulankstyta, kuprinė sukrauta, o ekipuotė – paruošta? Kodėl reikia laikytis taisyklių, net paprasto dažasvydžio metu? Tam, kad būtų saugu, kad nei vienas nesusižeistų. Visa tai ugdo atsakomybę ir dėmesį detalėms. Iš stovyklos kiekvienas vaikas išsiveža skirtingą patirtį: vienam tai – drausmė, antram – meilė sportui, trečiam – vadovų patarimai. Kartais žinai daug, nori padaryti daug, bet nėra rezultato. Todėl mes siekiame padrąsinti jaunimą veikti”, – sako jis.
Šiemet stovykloje vaikams pasiūlyta net 19 skirtingų sporto šakų. Nuo padelio, irklavimo, plaukimo, dviračių sporto iki kovinių menų, triatlono, lengvosios atletikos, regbio, biatlono ir kitų veiklų.
Kariuomenės vadas:„Auganti karta – stipri ir pasiruošusi prisiimti atsakomybę“
Pasibaigus savaitei trukusiai stovyklai, jos uždaryme apsilankęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas Raimundas Vaikšnoras šiuolaikiniam jaunimui negaili komplimentų.
„Sakyčiau, kad šiandien matome stiprų jaunimą. Nors mes, suaugusieji, dažnai vertiname situacijas remdamiesi savo praeitimi, pats noras gilintis, klausti, ieškoti atsakymų – pas jaunąją kartą liko toks pat“, – sako jis.
Vadas pažymi, kad Lietuva per kelis nepriklausomybės dešimtmečius stipriai subrendo. Pasak jo, palyginti su kai kuriomis kaimyninėmis šalimis, mūsų visuomenė žengia teisingu keliu tiek vertybiškai, tiek pilietiškai.
Generolas taip pat pabrėžia nuoseklios švietimo politikos svarbą – anot jo, tik bendromis institucijų pastangomis galima paruošti stiprią jaunąją kartą.
„Jaunas žmogus pirmiausia formuojasi šeimoje – tai yra pagrindas. Mokykla jam suteikia žinių, padeda plėsti akiratį. O kariuomenė – tai trečioji grandis, kurioje jis mokosi pareigos, drausmės ir atlaikyti iššūkius. Šeima – numeris vienas, mokykla – numeris du, kariuomenė – numeris trys“, – teigia vadas, pabrėždamas, kad visos šios grandys kartu formuoja stiprią, sąmoningą asmenybę.
Vadas taip pat iškelia būtinybę kurti nuoseklią švietimo politiką. Anot jo, švietimo sistema ir ministerija turi veikti kartu, kad programos būtų pritaikytos prie šiandienos realijų ir atitiktų visuomenės lūkesčius. „Turime aiškiai žinoti, kokius žmones norime ugdyti, kokių vertybių jiems reikia, ir kaip juos tam paruošti“, – pabrėžia jis.
Kalbėdamas apie darbą su vaikais ir jaunimu stovyklose, vadas dalijasi asmeninėmis įžvalgomis. Jo teigimu, stovyklose, kur renkasi vaikai iš visos Lietuvos, galima iš arti pamatyti jų entuziazmą, drąsą ir ryžtą. „Matyti, kaip ugdomos ne tik fizinės, bet ir psichologinės savybės – ištvermė, emocinis atsparumas, bendruomeniškumas – tai įkvepia“, – apibendrina R. Vaikšnoras.
Siekis ugdyti kartą, pasiruošusią gyvenimo iššūkiams
Atsižvelgiant į tai, kokią reikšmę turi tokios stovyklos ugdant sąmoningą ir sudėtingoms situacijoms pasiruošusią kartą, nevyriausybinė organizacija „Minam 100“ viliasi, kad ši stovykla bus tik pradžia. Organizatoriai tikisi, jog bendradarbiavimas su kariuomenės instruktoriais taps tęstiniu projektu, į kurį kasmet bus kviečiami vis daugiau vaikų iš visos Lietuvos.
Anot „Minam 100“ atstovų, būtina kuo daugiau dėmesio skirti pilietiškumui ir patriotiškumui – susitikimai su kariškiais, pasakojimai apie tarnybą Tėvynei įkvepia jaunuolius sąmoningai žvelgti į savo vaidmenį visuomenėje.
„Po stovyklos gavome daug šiltų atsiliepimų iš tėvų. Jie džiaugėsi, kad vaikai sugrįžo pilni įspūdžių, įkvėpti, fiziškai sustiprėję. Stovykla ne tik suteikė vaikams prasmingų patirčių, bet ir tapo įkvepiančiu pavyzdžiu. Kasdienis organizatorių darbas, jų požiūris ir vertybės palietė jaunimą, pakylėjo, motyvavo“, – sako V. Vitkutė-Degutienė.
Kitąmet aktyvus jaunimas prie sukarintos stovyklos kviečiamas prisijungti vasarą, daugiau informacijos bus paskelbta: karinestovykla.lt ir minam100.lt.
Panevėžyje startavo įvadinės dviračių treniruotės miesto dviratininkams, drauge su profesionalia dviratininke Daiva Tušlaite-Ragažinskiene. Treniruotės skirtos mėgėjams, jomis siekiama skatinti dviračių sporto plėtrą ir populiarumą.
Numatomas treniruočių grafikas per vasarą:
1. 2025-07-03
2. 2025-07-10
3. 2025-07-17
4. 2025-07-24
5. 2025-07-31
6. 2025-08-07
7. 2025-08-14 (bus patikslinta)
8. 2025-08-21
9. 2025-08-28
Vasarą numatomi mynimai ir pamokos.
Rudenio, jau atvėsus orams, dalyviai lankysis Sandros Marcinkevičienės studijoje „Sportas basomis“, kur Sandra supažindins jus praktiškai ir teoriškai su bendru fiziniu pasiruošimu, kūno laikysena, kaip reiktų paruošti savo kūną prieš mynimą dviračiu ir po jo ir kt. dalykais.
Taip pat rudenį ir žiemą bus galimai išbandysime Kalnapilio arenoje esantį treką.
Projektas bus tęsiamas iki gruodžio mėn. pabaigos
Fizinio aktyvumo program1, kurios iniciatoriai yra Nacionalinė sporto agentūra, įgyvendina Panevėžio klubas „Dviračiai” drauge su Lietuvos dviračių sporto federacija.
Birželio 13 d. Vilkijoje startuoja Lietuvos jaunučių čempionatas
Registracija į grupines lenktynes vykdoma iki birželio 11 d., 12.00 val. el.p. info@ldsf.lt
Varžybų nuostatai
Dalyvių sąrašas
